Interviu su Genovaite Gasiūniene apie motyvacijos paieškas ir savanorystę

Be pavadinimo

Buvusi mokytoja ir trijų vaikų mama Genovaitė Gasiūnienė dalijasi savo patirtimi, iššūkiais bei sėkmingomis motyvacijos paieškomis savanoriaujant „Ne imti, bet duoti“.

– Dažnai savanorystė įsivaizduojama kaip veikla, kuria užsiima studentai. Kas paskatino Tave prisijungti prie mūsų? 

  • Pirmiausia, kai pamačiau, kad šis projektas susijęs su vaikų namais ir mokymu, net nedvejodama užpildžiau anketą. Pati esu buvusi mokytoja, dirbau su vaikais. Taip pat esu 3 vaikų mama. Teko matyti daug vaikų iš labai sunkiai gyvenančių šeimų, matydavau, koks jiems yra svarbus kitas žmogus, su kuriuo vaikas gali pakalbėti ir pasiguosti.

– Ką Tau suteikia šis projektas? Kokius lūkesčius turėjai prieš prisijungdama prie „Ne imti, bet duoti“ ? Ar jie išsipildė? 

–  Šis projektas lyg suteikia sparnus, palengvėjimą, ypač kai pamatai, kad tau pavyksta rasti kontaktą su vaiku. Labai didelių lūkesčių neturėjau, tikslas buvo nors kiek savo žinių perduoti vaikui ir rasti su juo kontaktą. Manau, kad lūkesčiai išsipildė.

– Kokie buvo didžiausi savanorystės iššūkiai? Kaip juos sprendi? Kas Tave labiausiai džiugina šioje veikloje?

  • Iššūkiai yra įvairūs ir jie labai priklauso nuo vaikų amžiaus. Dirbau su aštuoniolikos, keturiolikos, dešimties metų vaikais. Sunkiausia buvo motyvuoti mokytis dešimtmetį, bet maži žingsneliai ir didelė kantrybė, susitapatinimas su vaiko amžiumi padėjo atrasti norą mokytis. Džiaugsmas didžiausias tuomet, kai vaikas dirba, deda pastangas, nors ir ne visada viskas pavyksta. Kita vertus džiugu būna ir tada, kai atėjęs pas vaiką tiesiog visą pamoką prasišneki ir jauti, kiek vaikas tau turi pasakyti, kai gali tiesiog jį išklausyti.

– Prakalbai apie motyvaciją. Kaip motyvuoji vaiką mokytis? 

  • Pagyrimais už menkiausią pažangą – vaikams tai labai svarbu. Svarbu pastebėti menkiausią teigiamą dalyką, kad ir didesnę tvarką sąsiuvinyje, dailiai užrašytą skaičių ir pan. Didelę pagalbą suteikia mokomo vaiko auklėtojos (SOS vaikų kaime jos vadinamos mamomis ir tetomis). Bendradarbiavimas su auklėtojomis suteikia žinių, padeda “prieiti” prie vaiko, geriau suprasti apie vaiko emocijas ar sunkumus.

– Ką galėtum patarti tiems, kurie svarsto galimybę savanoriauti?

Pirmiausia, turi jausti, kad nori tai daryti. Reikia žinoti, kad būna sunkūs periodai, bet jie įveikiami, jei to nori pats savanoris. To labiausiai ir linkėčiau kitiems „Ne imti, bet duoti“ korepetitoriams.

Kalbino Medeina Kurtinaitytė