Bendravimo kelias - filling up the kaip AŠ ir TU pavirsta į MES!*

Tik užmezgę kontaktą su jaunuoliu, galime jam kažkuo padėti. Atsinešame save į santykį, kai pradedam bendrauti su nauju žmogumi. Turime lūkesčių ir sau. Ko tikimės iš savęs, kaip savanoriai? Svarbu būti savimi, nes vaikai dažnai tikrina mūsų ribas. Kelias prasideda nuo savęs. Mes – prasideda nuo atvirų durų.

Savanoriaujant svarbu:  empatija (gebėjimas suprasti, kaip jaučiasi) + smalsumas ir nuoširdumas (vaikai labai jaučia, jeigu tokie nesame) + mokymasis matyti daugiau nei išorę.

Susitartos taisyklės, bei kas bus jeigu jų nesilaikys, tarp vaiko ir savanorio turi būti dokumentuotos raštu ir aptartos.

Jeigu savanoris peržengs susitarimo ribas. Tada su visa grupe susėdus rate reikėtų kiekvienam papasakoti, kaip kiekvienas jaučiasi.

Jeigu vaikas elgiasi negatyviai, gali padėti mažų laiškelių rašymas. Kas kart parašyti nedidelį laiškelį su padėkojimu (pozityviu dalyku).

Kaip kalbėti, kad mane aiškiai suprastų? Siūlomi šie bendravimo įrankiai:

1. Kalbėjimas faktais (kas matoma akivaizdžiai, ką tinkamo ar netinkamo padarei);
2. Santykinių žodžių paaiškinimas;
3. Atsargumas vertinant (žioplas esi, kvailai pasielgei);
4. Apibendrinimo lygis (tiek, kiek kartų buvome susitikę);
5. Kalbėjimas nuo savęs (Kai Tu ….. (elgesys), aš jaučiuosi / pasijaučiau ….. (jausmas), nes ….. (pasekmės man)).
6. Niekada nepradėti klausimo žodeliu KODĖL? Tai sukelia kaltės jausmą, kad yra kažkas ne taip. Todėl iškart įsijungia ginybinė reakcija. Geriau būtu klausti, pvz., ar galėtum papasakoti, kas nutiko, kad taip pasielgei?

Nuoširdžiai dėkojame prof. dr. Kristinai Žardeckaitei – Matulaitienei už paskaitą ir prisidėjimą prie šviesesnės jaunuolių ateities. Dėkojame ir vaikų gerovės centrui „Pastogė“ už šiltą priėmimą 🙂

*Tekstas parengtas pagal prof. dr. Kristinos Žardeckaitės-Matulaitienės 2020.01.23 d. pranešimą tema „Vaikų drausminimo ypatumai“.