Prieš daugiau nei dešimtmetį prasidėjęs kaip studentų projektas, šiandien „Ne imti, bet duoti“ greitai taps organizacija. Mūsų savanoriai – įvairaus amžiaus ir pačių
įvairiausių specialybių žmonės: teisininkai, gydytojai, istorikai, ekonomistai,
studentai, psichologai, būsimi mokytojai. Projekte dalyvauja devyni globos namai
Vilniuje, Kaune ir Rokiškio rajone, kuriuose dirba daugiau nei šimtas savanorių.

Pati neseniai baigiau architektūros magistrantūros studijas ir abejojau, ar baigusi
tokią specialybę galiu kažko išmokyti vaikus. Pradėjusi savanoriauti supratau, jog
abejonės nepagrįstos, o noras padėti yra svarbesnis už turimas žinias. Galima rinktis,
kurios amžiaus grupės vaiką mokysi – pradinuką, 5-8 klasių mokinį ar paauglį nuo 9-
os klasės. Kiekvienoje grupėje kyla vis kiti iššūkiai. Mano mergaitė – pradinukė, tad
namų darbus atlikti nesunku, ir mes dažnai tiesiog šnekamės, kartu skaitome,
žaidžiame, einame į teatrą ar kitus renginius. Vyresniems vaikams reikia rimtesnės
pagalbos su mokslais, drauge atsiranda ir iššūkis motyvuoti mokytis. Nuo 9-os klasės
jau pradedama galvoti apie egzaminus, studijų pasirinkimą, todėl su vyriausiais
mokiniais dirbantys savanoriai dažniausiai moko vieną dalyką, kurį gerai išmano –
matematiką, anglų kalbą, istoriją, chemiją ir t.t. Dažniausiai savanoriai labai
įsitraukia, užsidegę kartu ruošiasi įskaitoms mokykloje ir egzaminams bei pergyvena
dėl rezultatų.

Yra kelios priežastys prie mūsų prisijungti. Nemažai savanorių dirba arba ruošiasi
tapti mokytojais, psichologais, renginių organizatoriais (turime atskirą renginių
organizavimo padalinį). Veikla „Ne imti, bet duoti“ – puikus būdas įgyti įvairesnės, su
profesija susijusios patirties. Kai kurie savanoriai, patys išgyvenę daug sunkumų,
jaučia, jog gali padėti juos įveikti kitiems. Jie supranta globos namuose augančius
vaikus, nori šiuos įkvėpti nepasiduoti, mokytis, turėti vilties. Užmegztas ryšys,
draugystė, autoritetas – be galo svarbūs. Vienas finansų sektoriuje dirbantis savanoris, išgirdęs, kad jo trečiokas mokinys „sutraukia“ po pusę pakelio cigarečių per dieną, atšovė, jog ir pats tiek pat surūko. Nepasmerkęs vaiko, jis buvo pripažintas savu. Neilgai trukus jie metė rūkyti kartu.

Labai daug savanorių į projektą atveda noras prisidėti prie pozityvių pokyčių, palikti
žymę. Galima gyventi rūpinantis savimi, bet anksčiau ar vėliau neretam sukirba
klausimas: „Ar tai viskas, ką aš galiu? Viskas, kas aš esu?“ Priskirčiau save prie šios
grupės – labiausiai mane sužavėjo tai, kad „Ne imti, bet duoti“ savanoriai padeda
vaikams svarbiausiu gyvenimo laikotarpiu. Tai – tikra, konkreti pagalba kritiniais
žmogaus formavimosi metais, vienai pažeidžiamiausių visuomenės grupių, kuriai
reikia skirti itin daug dėmesio – vaikų namų globotiniams. Remti globos namus
finansiškai – svarbu, tačiau kiekvienas supranta, jog materialūs dalykai neatstoja ryšio su kitu žmogumi, draugystės, palaikymo. Ryžtis įsivaikinti – labai rimtas, gyvenimą keičiantis sprendimas, kuriam ne visi turi galimybę. „Ne imti, bet duoti“ – aukso vidurys. Dovanota viena ar dvi valandos per savaitę yra labai vertingos. Juk niekada nežinai, gal būsi ta kibirkštis, pakreipusi vaiko gyvenimą visai kita kryptimi.

Ne imti, bet duoti – gražios idėjos vedamų žmonių darbo vaisius. Mes visada
laukiame naujų savanorių, pasiryžusių padėti mokytis ar organizuoti renginius. Prie
mūsų prisijungti galite užpildę anketą internetiniame puslapyje www.neimtibetduoti.com

Medeina Kurtinaitytė

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-03-20-ne-imti-bet-duoti/157017